Apie Naująją Vilnią

Naujoji Vilnia nuo seno garsėja savo gamtiniu atotrūkiu nuo Vilniaus centro, išraiškingu reljefu, peizažų įvairove bei puikiu pasiekiamumu.

Mažai tyrinėta istorija

Apie 1871-1873 m., pastačius stoties rūmus ir geležinkelio atšaką nuo linijos Sankt Peterburgas – Varšuva link Minsko, pradėjo kurtis geležinkelio gyvenvietė. Patogi strateginė padėtis paskatino pramonės plėtrą. Žymiausi XIX a. pabaigos investuotojai – broliai Mozeriai iš Šveicarijos įkūrė mezginių fabriką, o vokietis Emil Possehl didžiausią pasaulyje dalgių fabriką – metalo apdirbimo įmonę. Iki 1903 m. miestelis jau turėjo iki 10 000 gyventojų ir jam buvo suteiktas miesto statusas. Čia taip pat veikė medžio apdirbimo, odų, mielų, popieriaus, peilių ir pasagvinių fabrikai. Iki I-jo pasaulinio karo taip pat pastatyta neogotikinė bažnyčia, cerkvė ir įspūdingo dydžio psichiatrijos klinika.

Tarpukariu trumpam sustojo pramonės vystymasis, įkurtos kareivinės, pradėta statyti karinės įgulos bažnyčia.

Sovietmečiu pramonės plėtra atsinaujino, atsirado sunkioji pramonė, staklių gamyba, tačiau 1957 m. buvo panaikintos miesto teisės, Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. 1989 m. gyventojų skaičius siekė beveik 38000.

Po nepriklausomybės atgavimo žlugus nekonkurencingai pramonei atsirado socialinių, nedarbo problemų, integracijos klausimų. Didžiulės pramoninės teritorijos tapo nenaudojamos. Iki 2001 m. gyventojų skaičius smuktelėjo iki 33 000, bet pagaliau stabilizavosi, atsirado naujų įmonių, pramonės šakų. Aplink senuosius kvartalus kuriasi nauji individualių namų kvartalai, viso gyvena apie 32 000 gyventojų.

Kita N. Vilnios istorijos pusė yra Rokantiškės. Būtent taip vadinosi vakarinė dabartinės N. Vilnios teritorija. XVI a. rezidencinės pilies liekanos, palaidotos pilies kalno viršūnėje mena tuos laikus… 1655 m. karo su Maskvos kunigaikštyste metu pilis buvo užimta, sugriauta ir nebeatstatyta. Šalia išliko tik Strielčiukų kaimas, kuriame spėjama gyveno pilies gynėjai.

Kodėl miestas?

Nors N. Vilnia gyvuoja tik antrą šimtmetį ji išsaugojo savitą atskiram miestui būdingą struktūrą. Tai vyksta dėl natūralaus gamtinio barjero – miškų masyvo ir atotrūkio nuo miesto centro. Šaltiniuose iki II pasaulinio karo minima kaip vienas ilgiausių Lietuvos miestų.

Skirtingi kvartalai ir užstatymas išliko iki šių dienų. Ryškiausi: centrinė dalis su buvusiu kino teatru ir geležinkelio stotimi; Parko gatvės daugiabučių mikrorajonas; Trumpa Kojelavičiaus g. atkarpa su senamiesčiui būdingu užstatymu; pramoninė teritorija tarp geležinkelio ir Vilnelės; Arimų g. pramonės zona; pilies kalnas; Gerovės parkas, senoji šiaurinė sodybinė dalis prie bažnyčios, buvę Sodelių, Verbų, Užkiemių, Žvirblių kaimai; Kučkuriškės; Žaliakalnis; Kalno g. kvartalas (vietinių tebevadinamas lenk. „Poręby“); Arimų, Ateities, Šiaurės, Uosių, Eglinės ir Ivaniškių sodų bendrijos. Naujoji Vilnia ir toliau plečiasi kaip atskiras miestas iš centro į pakraščius (Šiaurės g., Grigaičiai, Karklėnai, Pupojai (Naujasis Antakalnis), Strielčiukai.

Vizija

Apleistas parkas su įšaldytu futbolo akademijos komplekso projektu, nesutvarkytos, nepritaikytos visuomenei pakrantės, neužbaigta Linksmosios gatvė, dviračių takų stoka, morališkai pasenę nerenovuotų daugiabučių kiemai, silpna laisvalaikio infrastruktūra – tai tik dalis nepaliestų N. Vilnios klausimų.

Gatvių tvarkymas: Dalis teritorijos jau turi miesto kanalizacijos ir vandentiekio tinklus. Komunikacijos pakankamai neblogai išvystytos, taigi paskutinė kliūtis tvarkingoms, asfaltuotoms gatvėms panaikinta. Asfalto trūkumas didesnio apkrovimo gatvėse rimta problema, nes vasara keliai labai dulka, visur tvyro nuolatinis smogas. Vos palijus kelyje išsimuša didelės duobės, kurios pašalus sustingsta iki vėlyvo pavasario.

Dviračių takai: Dviračių takų tinklas neišvystytas. Pačiame rajone dviračiu galima gana saugiai važinėti ramiomis gatvelėmis, tačiau susisiekti su Vilniaus centru, Galgiais, Kairėnais ar Grigaičiais ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Šiuo metu dviratininkai važiuoja automobiliams skirtoje juostoje visiškoje tamsoje. Pagal Vilniaus dviračių takų plėtros planą yra numatytas vienintelis dviračių takas iki Vilniaus, tačiau jis driekiasi pro apylinkes link Kairėnų, Saulėtekio.

Viešosios erdvės: N. Vilnios centrinėje dalyje be buvusio kino teatro, dailės mokyklos ir stoties gausu pramonės pastatų. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą numatoma šios teritorijos konversija į gyvenamąją bei kitas paskirtis – svarbų lokalinį centrą. Atgaivinus šią teritoriją bei apjungus pėsčiųjų srautais apleistą senamiestį su centru teritorija įgautų daugiau patrauklumo. Pramonės teritorija turinti istorinius pramonės paveldo objektus gali įgyti papildomo patrauklumo, o pritaikius visuomeninėms reikmėms pritraukti turistų srautus.

architektas Maksimas Zacharovas, 2014